jeigu būtum jūra, koks takas vestų pas tave?

dažnai primenu sau, kad ne kelio galas, o pats ėjimas iki jo, kaip procesas, žmogui yra vertingesnis. jį suvokiu kaip patį dvasinį gėrį. tokį, kuris pačiam triukšmingiausiam šauksme gali raminti ir guosti. įsisukus į kasdienybės šėlsmą, kartais ima rodytis, jog nūdiena į nugarą kvėpuoja neišsenkančia sparta ir šurmuliu, taip nuvesdama į neišsprendžiamus akligatvius ir nepailstamus klausimus apie dar nepramintus takus, vidinį balsą, akių šviesą ir tamsą. tikiu, kad tuose neišsprendžiamuose keliuose galiausiai randasi takai į vieną ar į kitą pusę, jie tik nepraminti. gal būtent jie ir veda mus prie dar neatrastų jūros krantų? mintis, kad gali būti kelias, kuris tik tavo, toks savitas ir unikalus, verčia nutilusią dvasią prabilti. sau. savaip. todėl stebėdama kasdienybės triukšmus, savo kūryboje noriu fiksuoti lengvą atodūsį. paradoksalu, bet kartais jis randamas pačioje audringiausioje jūroje... visgi jūra besąlygiškai pasitikiu ir tikiu, kad mintis reikia išpūsti ir vėl įpūsti, tam, kad žmoguje kurtųsi mąstymą gryninanti atmosfera. tikriausiai dėl to nuolat randu save pajūrio peizaže ir kiekvienąkart ten save girdžiu labiausiai. paleidžiu užsibuvusias, pasisavintas mintis ir įsikvėpiu visiškai laisvos, niekieno nepažabotos jūros energijos. širdis ir mintys nurimsta.

viską, ką aplink matau ir išjaučiu, dokumentuoju įvairiomis meninėmis formomis, todėl neapsiriboju viena kūrybine išraiška – smalsauju:) užsiimu iškiliaspaude grafika, piešimu bei mano taip mylima fotografija. kažkada seniai esu kažkur sau pasirašiusi, kad tylomis esam tikriausi. manau, kad tai, apie ką kuriu, ir yra minčių, kurios nutyli dokumentika. apie mintyse užsilikusius vaizdų fragmentus, epizodišką atmintį. apie tai, ką mintis pasiima sau iš išorinio pasaulio, bei į kokią tylą nuveda triukšmas.